Alopurinolis

Alopurinolis yra ksantinoksidazės inhibitorius, skirtas podagrai ir padidėjusiam šlapimo rūgšties kiekiui kraujyje (hiperurikemijai) gydyti.

Tai yra pirmo pasirinkimo vaistas ilgalaikei podagros profilaktikai. Jis taip pat naudojamas siekiant išvengti šlapimo rūgšties nefropatijos ir šlapimo rūgšties inkstų akmenų susidarymo.

Onkologijoje alopurinolis skiriamas navikų lizės sindromui, atsirandančiam chemoterapijos metu, profilaktiškai.

Alopurinolis ir jo aktyvus metabolitas oksipurinolis slopina ksantinoksidazę, fermentą, kuris paverčia hipoksantiną ir ksantiną šlapimo rūgštimi.

Blokuodamas šį kelią, alopurinolis sumažina šlapimo rūgšties gamybą organizme, palaipsniui mažindamas uratų kiekį serume.

Per kelis gydymo mėnesius tai leidžia ištirpti esamiems mononatrio uratų kristalų sankaupoms sąnariuose ir minkštuosiuose audiniuose, sumažinant podagros priepuolių dažnumą ir sunkumą.

Alopurinolis yra vienas seniausių ir plačiausiai ištirtų uratų kiekį mažinančių vaistų. Jis išlieka rekomenduojamu pirmo pasirinkimo gydymu beveik visose tarptautinėse podagros gairėse.

Gydymas yra visą gyvenimą trunkantis, o jo laikymasis yra būtinas ilgalaikei naudai.

Dozė titruojama, kad būtų pasiektas tikslinis šlapimo rūgšties kiekis serume, paprastai mažesnis nei 360 mikromolių/l.

Alopurinolį vartokite vieną kartą per dieną po valgio, kad sumažintumėte virškinimo trakto sutrikimų riziką. Tabletę nurykite visą, užgerdami stikline vandens.

Gydymo metu palaikykite pakankamą skysčių kiekį (bent du litrus per dieną), kad išvengtumėte uratų nusėdimo šlapimo takuose ir palengvintumėte šlapimo rūgšties išsiskyrimą.

Gydymą reikia tęsti ilgą laiką, net jei nėra simptomų, nes nutraukus vaisto vartojimą šlapimo rūgšties kiekis vėl padidės.

Nepradėkite vartoti alopurinolio ūminio podagros priepuolio metu, palaukite, kol priepuolis visiškai nurims.

Pirmosiomis gydymo savaitėmis ar mėnesiais podagros priepuoliai gali padidėti, nes šlapimo rūgšties kiekis kinta.

Jūsų gydytojas gali skirti kolchicino ar nesteroidinių vaistų nuo uždegimo (NVNU) šiuo pradiniu laikotarpiu, kad sumažintų priepuolių riziką.

Jei priepuolis atsiranda jau vartojant alopurinolį, nenutraukite vaisto, o gydykite priepuolį atskirai.

Įprastinė pradinė alopurinolio dozė yra 100 mg vieną kartą per dieną.

Dozė didinama po 100 mg kas dvi, keturias savaites, kol pasiekiamas tikslinis šlapimo rūgšties kiekis serume, paprastai mažesnis nei 360 mikromolių/l (arba 6 mg/dl).

Įprastinė palaikomoji dozė yra nuo 200 mg iki 300 mg per dieną, nors sunkiais atvejais gali prireikti iki 900 mg per dieną. Didžiausia paros dozė yra 900 mg.

Jei paros dozė viršija 300 mg, ją reikia padalyti į kelias dalis. Pacientams, kuriems yra inkstų funkcijos sutrikimas, pradinė dozė yra 100 mg per dieną, o dozė titruojama atsargiai, atidžiai stebint.

Esant GFG (glomerulų filtracijos greičiui) 10-20 ml/min, dozė neturėtų viršyti 100 mg per dieną.

Esant GFG mažesniam nei 10 ml/min arba esant inkstų dializei, dozė mažinama iki 100 mg kas antrą dieną arba rečiau. Reguliariai tikrinami šlapimo rūgšties, inkstų ir kepenų funkcijos rodikliai.

Dažniausi šalutiniai poveikiai yra odos bėrimas (pasireiškia 1 iš 10 iki 1 iš 100 pacientų), virškinimo sutrikimai, pykinimas, vėmimas, viduriavimas ir padidėję kepenų fermentų kiekiai.

Bet koks odos bėrimas, atsirandantis vartojant alopurinolį, turi būti vertinamas kaip potencialiai rimtas ir reikalauja nedelsiant nutraukti vaisto vartojimą ir kreiptis į gydytoją.

Kiti retesni šalutiniai poveikiai (pasireiškiantys 1 iš 100 iki 1 iš 1 000) yra galvos skausmas, mieguistumas ir skonio sutrikimai. Gydymo pradžioje gali laikinai padidėti podagros priepuoliai.

Reti, bet sunkūs šalutiniai poveikiai (pasireiškiantys 1 iš 1 000 iki 1 iš 10 000) apima sunkų padidėjusio jautrumo sindromą (DRESS, Stevenso, Johnsono sindromas, toksinė epidermio nekrolizė), hepatitą, vaskulitą, kaulų čiulpų slopinimą ir inkstų nepakankamumą.

Bet koks bėrimas, atsirandantis alopurinolio terapijos metu, turėtų būti laikomas potencialiai rimtu, kol jo neįvertins gydytojas.

Nedelsiant nutraukite alopurinolio vartojimą, vos atsiradus bet kokiam odos bėrimui, nes tai gali reikšti gyvybei pavojingą padidėjusio jautrumo reakciją.

Sunkios odos nepageidaujamų reakcijų rizika padidėja pacientams, turintiems HLA-B*5801 alelį, kuris yra labiau paplitęs tam tikrose etninėse grupėse.

Rekomenduojama atlikti HLA-B*5801 tyrimą prieš pradedant gydymą Han kinų, tajų ar korėjiečių kilmės pacientams.

Vartokite atsargiai pacientams, kuriems yra inkstų ar kepenų funkcijos sutrikimas. Alopurinolis sąveikauja su azatioprinu ir merkaptopurinu; šių vaistų dozę reikia sumažinti.

Kartu vartojant šiuos imunosupresantus, jų dozę būtina sumažinti iki ketvirtadalio įprastos dozės, kad būtų išvengta toksinių koncentracijų.

Alkoholis gali sumažinti alopurinolio veiksmingumą ir padidinti šlapimo rūgšties kiekį.

Alopurinolis yra kontraindikuotinas pacientams, kuriems yra žinomas padidėjęs jautrumas alopurinoliui ar bet kuriai pagalbinei medžiagai. Jo negalima vartoti ūminio podagros priepuolio metu.

Kartu vartoti azatiopriną ar merkaptopuriną įprastomis dozėmis yra kontraindikuotina, nebent šių vaistų dozės yra tinkamai sumažintos (iki 25% įprastos dozės).

Ypatingas atsargumas reikalingas pacientams, kuriems nustatytas HLA-B*5801 alelis, nes jiems yra žymiai didesnė sunkių odos reakcijų (pvz.

, Stevenso, Johnsono sindromo, toksinės epidermio nekrolizės) rizika. Šios reakcijos yra gyvybei pavojingos ir reikalauja nedelsiant nutraukti gydymą.

Nėštumo ir žindymo laikotarpiu alopurinolis vartojamas tik esant ypatingam medicininiam poreikiui, nes jo saugumas šiuo laikotarpiu nėra pilnai ištirtas.